klaputys

klaputỹs sm. (3^b) 1. žr. klapatė 1: Kad tau malant krist klaputỹs ir galvą perskelt! Kč. Mūs klaputys per didelis pasidarė Klvr. Nebuvo klãpučio, tad negalėjo malt Rdm. 2. žr. klapatė 5: Privarė pilną dalgį klapučių̃ Sn. Tu šiandie, plakdamas dalgį, įvarei klãputį Pns. | prk.: Jau jis man galvon klãputį invarė (susuko galvą bešnekėdamas)! Lp.